„Ai, jau pripratau.“ Kodėl prie kramtymo diskomforto priprasti nereikėtų?

„Ai, jau pripratau.“ Kodėl prie kramtymo diskomforto priprasti nereikėtų?

Yra frazė, kurią odontologai girdi stebėtinai dažnai.

„Ai, jau pripratau.“

Ją ištaria žmonės, kurie nebegali sukramtyti obuolio, riešutų, atsisako kepsnio ar valgydami visada galvoja, kuria puse kramtyti. Jie nebesiskundžia, nes prisitaikė.

Tačiau prisitaikymas dar nereiškia, kad problema išnyko.

Prie daugelio pokyčių žmogus pripranta taip natūraliai, kad ilgainiui net nebeprisimena, kaip buvo anksčiau. Lygiai taip pat nutinka ir su burnos sveikata – pokyčiai vyksta pamažu, todėl dažnai lieka nepastebėti.

Iš pradžių atsisakoma vieno produkto. Vėliau – dar kelių. Maistas pradedamas pjaustyti mažesniais gabalėliais, kramtoma tik viena puse, renkamasi minkštesni patiekalai. Atrodo, kad viskas gerai, nes pavalgyti vis dar pavyksta.

Tačiau iš tikrųjų pasikeitė ne problema. Pasikeitė kasdieniai įpročiai.

Organizmas moka prisitaikyti, bet tai nėra sprendimas

Žmogaus organizmas pasižymi labia geru gebėjimu prisitaikyti. Būtent todėl daugelis žmonių gali metų metus gyventi su įvairiais nepatogumais jų beveik nepastebėdami.

Netekus vieno ar kelių dantų, kramtymo krūvis persiskirsto. Viena burnos pusė dirba daugiau, kita – mažiau. Žandikaulio raumenys prisitaiko prie naujų apkrovų, o smegenys šį pokytį ima laikyti įprasta būsena. Todėl dažnai atrodo, kad viskas normalu.

Tačiau prisitaikymas nereiškia, kad burna funkcionuoja taip, kaip turėtų.

Ilgainiui toks kompensavimas gali lemti didesnį likusių dantų nusidėvėjimą, papildomą apkrovą sąnariams, nepatogumą valgant ar net veido raumenų įtampą. Žmogus gali net nesusieti šių pokyčių su tuo, kad jau daugelį metų kramto tik viena puse.

Kramtymas – daug svarbesnis nei atrodo

Dažnai apie dantis galvojame tik estetikos kontekste. Norime gražios šypsenos, tiesių ir baltų dantų.

Tačiau svarbiausia yra dantų paskirtis – užtikrinti pilnavertę kramtymo funkciją.

Kokybiškai sukramtytas maistas lengviau virškinamas, valgymas tampa malonus, o žmogui nereikia galvoti apie kiekvieną kąsnį.

Kai ši funkcija sutrinka, keičiasi ne tik valgymo įpročiai. Pamažu iš mitybos dingsta traškios daržovės, obuoliai, riešutai, kietesnė mėsa ar kiti produktai, kuriuos anksčiau buvo įprasta valgyti. Kai kurie žmonės net pradeda vengti restoranų ar šeimos švenčių, nes bijo, kad protezas pajudės , iškris arba nepavyks patogiai sukramtyti maisto.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmenos. Tačiau ilgainiui jos keičia gyvenimo kokybę. Valgymas tampa ne malonumu, o užduotimi.

Maži pokyčiai, kurių dažnai nepastebime

Prie burnos pokyčių prisitaikoma taip pamažu, kad daugelis žmonių jų net nebevertina kaip problemos.

• Jie tiesiog nebeperka tam tikrų produktų:
• Neužsisako kepsnio restorane;
• Riešutus valgo tik smulkintus;
• Obuolius supjausto mažais gabalėliais;
• Įvairias daržoves pakeičia virtomis;
• Valgo lėčiau nei anksčiau;
• Kramto tik viena puse;

Ir visa tai tampa nauja kasdienybe.

Dažniausiai tik pokalbio su gydytoju metu žmogus supranta, kiek daug dalykų jau seniai daro kitaip vien tam, kad išvengtų diskomforto.

„Pacientai retai ateina sakydami, kad jiems skauda. Kur kas dažniau jie pasako kitą frazę – „aš jau pripratau“. Pokalbio metu paaiškėja, kad žmogus daugelį metų vengia tam tikro maisto, kramto tik viena puse arba nuolat jaučia nestabilumą valgydamas. Tai nėra normalus senėjimo procesas. Šiandien daugeliu atvejų galime pasiūlyti sprendimų, leidžiančių susigrąžinti pilnavertę kramtymo funkciją ir kasdienį komfortą.“

Gyd. Periodontologė - implantologė Aistė Pyragiūtė

Ar atpažįstate save?

Kartais nereikia jokio testo – užtenka prisiminti savo kasdienius įpročius.

Jeigu prieš pirkdami maistą visada pagalvojate, ar pavyks jį sukramtyti, tikėtina, kad jau prisitaikėte prie esamo diskomforto.

Jeigu valgydami nesąmoningai visą krūvį perkeliate vienai burnos pusei, tai gali būti ženklas, jog kramtymo funkcija jau yra sutrikusi.

Jeigu nešiojami protezai valgant juda, tenka juos nuolat taisyti ar vengti tam tikrų patiekalų, tai taip pat nėra situacija, su kuria reikėtų susitaikyti.

O jei valgymas vietoj malonumo tapo nuolatiniu planavimu – ką pasirinkti, kaip sukramtyti ir ko geriau atsisakyti – verta pagalvoti, ar tikrai gyvenimo kokybė neturėtų būti daug geresnė.

„Bet juk man neskauda...“

Tai viena iš dažniausių priežasčių, kodėl žmonės vizitą pas odontologą atideda metų metams.

Vis dėlto skausmas nėra vienintelis burnos siunčiamas signalas.

Labai dažnai pirmiausia atsiranda funkciniai pokyčiai – tampa sunkiau sukramtyti maistą, protezai nebėra tokie stabilūs kaip anksčiau, atsiranda įprotis rinktis tik minkštesnius produktus.

Kadangi šie pokyčiai vyksta palaipsniui, žmogus pripranta ir nebemano, kad jie svarbūs.

Panašiai galvojama ir apie amžių. Ne vienas įsitikinęs, kad sulaukus tam tikrų metų sunkiau kramtyti yra visiškai normalu. Iš tiesų natūralūs organizmo pokyčiai vyksta, tačiau jie nereiškia, kad reikia susitaikyti su prastesne kramtymo funkcija. Dažniausiai problemos visos yra išsprendžiamos, ir jų nereikia ignoruoti.

Net žmonės, kurie protezus nešioja daugelį metų, konsultacijos metu neretai nustemba sužinoję, kad šiandien egzistuoja modernesni sprendimai, leidžiantys jaustis kur kas patogiau. O baimė, kad „man jau per vėlu“, dažniausiai pasirodo esanti nepagrįsta – galimybes galima įvertinti tik individualios konsultacijos metu.

Kartais priprasti – nėra išeitis

Žmogus gali priprasti prie daugelio dalykų.

• Prie triukšmo;
• Prie nugaros skausmo;
• Net prie to, kad valgymas nebeteikia džiaugsmo.

Tačiau pripratimas dar nereiškia, kad taip ir turi būti.

Jeigu jau ne vienerius metus sakote: „Ai, jau pripratau“, galbūt verta sau užduoti kitą klausimą.

O kaip būtų, jeigu prie to nebereikėtų taikytis?

Pirmasis žingsnis dažniausiai yra paprastas – konsultacija pas gydytoją odontologą. Konsultacijos metu atliekamas išsamus burnos ertmės ištyrimas, aptariami jūsų lūkesčiai ir galimi gydymo būdai. Net jei problema tęsiasi daugelį metų, šiandien dažnai galima rasti sprendimą, kuris leidžia susigrąžinti ne tik galimybę visaverčiai kramtyti, bet ir didesnį kasdienį komfortą.

Nes gyvenimo kokybė prasideda nuo mažų dalykų. Nuo galimybės valgyti tai, ką mėgstate. Nuo pasitikėjimo savimi. Nuo jausmo, kad nebereikia prisitaikyti prie to, kas gali būti išspręsta.